Prieš keletą mėnesių sapnavau panašų vaizdą, kokį regite nuotraukoje. Pabudęs ryte jaučiausi labai pavargęs ir mieguistas, todėl sąsiuvinyje sapno neužfiksavau. Sutemus į mano mintis vėl sugrįžo identiškas vaizdas, tačiau šį kartą pasižymėjau, nes nebenorėjau antrą kartą prarasti savo vizijos. Mano galvoje ir mintyse ši nuotraukos koncepcija rutuliojosi pakankamai ilgą laiką: norėjau, kad viskas pavyktų būtent taip, kaip sapnavau. Todėl iš anksto planavau visas fotosesijos detales. Iš pat pradžių laukiau lietingos dienos tam, kad kitą dieną būtų susidariusios balos. Stebėjau orų prognozes ir laukiau. Galiausiai po dviejų savaičių pasirodė pirmieji lietaus požymiai – tamsūs it naktis debesys ir smarkus vėjas. Kadangi kitomis dienomis buvo pranešta, kad orai bus be kritulių, tai viską turėjau suspėti per trumpą laiką, kurio buvo be galo mažai. Vienos dienos vidurdienį vaikščiojau po savo miestelį ir ieškojau tinkamos vietos, kuri atitiktų mano sapno detales. Vieta nuotrauka buvo surasta greitai, nes žinojau, kur yra duobėtas kelias, tarp kurio po lietaus susidaro balos. Visos priemonės ir detalės nuotraukai buvo paruoštos – liko tik nufotografuoti.
Apie šią nuotraukos idėją papasakojau savo draugei Gabrielei ir pasakiau, kad ji turės įsijausti į nerimo būseną, į tokią nuotaiką, kuri užklumpa artėjant audrai. Fotosesija vyko nelabai sklandžiai, kadangi šiuo duobėtu keliu labai dažnai važinėja sunkvežimiai, o aš norėjau, kad jų kadre visiškai nesimatytų. Laukėme gana netrumpą laiką, kol sunkvežimiai nuvažiavo. Taip pat merginą gėlė žvarbus vėjas, todėl vos po kelių minučių ji nebejautė savo rankų, virpėjo lūpas. Visomis priemonėmis stengiausi, kad ji nesušaltų ir nesusirgtų. Dar praėjo nemažai laiko, kol pertvarkiau fotoaparato parametrus, nes prieš tai nuspaudus mygtuką vaizdas buvo be galo šviesus ir rėžiantis akį. Džiaugiamės, jog diena buvo apniukusi, o saulė tik retkarčiais išlįsdavo iš debesų – toks oras nuotraukai suteikė paslapties prieskonį.
Manau, kad žmonių nuotaikai didelę įtaką turi oras. Tarkime, jei lauke yra šviesu ir pučia gaivus brizas, tuomet žmonių nuotaika dažniausiai būna guvi, jų veidus puošia šypsena ir norisi kažką daryti, judėti į priekį. O, pavyzdžiui, jei diena yra apniukusi, lietinga ir tamsi, tada žmonės būna niūrūs, nelaimingi, kartais pykti ir jaučiantys nostalgiją bei nerimą. Tamsa žmonėms primena įvairius praradimus, skausmą, ligas, todėl jie būna labiau linkę į depresiją ir paskęsta negatyvių minčių jūroje. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad mūsų nuotaika priklauso tik nuo mūsų pačių ir oras jos negali įtakoti. Savo gyvenimą mes kuriame patys. Mes esame atsakingi už savo likimą.
2013.04.22
Šarūnas Mačinskas
